Vaikų ,o ypač naujagimių fotosesijai labiausiai reikia pasiruošti tėvams. Emutė mūsų pirmagimė, todėl apie fotosesiją truputi bijomom galvoti. Taip gražu, beet. Visa nėštumą rodžiau vyrui tas nuostabias tik gimusiu žirniukų nuotraukas , bet pradžioj jis buvo kategoriškas. Na ir tiesa pasakius aš pritariau jam.

Kai laukiesi pirmą kartą baisiausias yra nežinojimas kas ir kaip. Ką išvis daryti su tuo mažiuku, kaip ji paimti, kaip elgtis. O ką jau kalbėti apie tai, kad tik gimusi ji duosi ne tik laikyt, o ir visaip lankstyt svetimam žmogui.

Po Emos gimimo praėjus dienai susitarėm su fotografe ir pasiryžom. Nes noras įamžinti savo mažo spurgiuko kiekvieną gyvenimo akimirką buvo didesnis, negu baimė.

Panelytei buvo aštuonios dienos, mama dar nelabai sugebėjo sedėti, visos viltis sudėtos į tėtį- ir Emutę palaikyti ir šildytuvą :D

Kur: Fotostudija pilaitėje

Kas: IDM photography

Kiek: 120 eurų

Nuotraukų kiekis : 20

Svarbiausia likus valandai pamaitinti vaikutį (mes valgėme ir studijoje, nes mėgstam pavalgyti ), su savimi turėti čiulptuką ( labai padeda nuramintį vaikutį,jei fotosesijos metų atsibunda). Su savimi pasiimti būtiniausius daiktus: palutes, sauskelnes ir vandens tėvams, jei labai jaudinsis :D O pats svarbiausias dalykas išlikti ramiems. Tikrai padeda.

Fotosesijos metų tikrai niekas nekankins jūsų mažulėlių, viskas vyksta ramiai, švelniai, o ir vaikučiai dažniausiai miega, nes jie maži.

Svarbiausia nepamirškite ,kad naujagimių fotosesijos atliekamos iki 14 dienų nuo gimimo, kol vaikučiai daug miega ir yra lankstus.

.


Mes labai džiaugemės savo sprendimu, nes rezultatas nerealus ,o ir spurgą negali atsižiūrėti į save nuotraukuose ant drobių.

Bučkis

Bloguj z telefonu komórkowego - Nouw - jedna z najlepszych aplikacji do blogowania - Kliknij tutaj

Likes

Comments

Su dabar jau mano vyru (tada dar tiesiog gyvenimo meilę) buvom nusipirkę bilietus į Kiprą. Labai reikėjo atostogų, o ir šiaip mėgstam pakeliauti. Keliavom vasario mėnesį, bet buvo labai šalta, labai sirgau ir nors vaizdai buvo užbūriantys niekas Kažkodėl nedžiūgino. O tas kažkodėl buvo spurga, ta mūsų dabar jau trijų mėnesių karalaitė, kuri jau tada augo manyje.



Kai supranti,kad esi nėščia, tiesa pasakius niekas nepasikeičia ( išskyrus labai bloga savijauta). Nepasikeičia iš pradžių. Pirmuosius tris mėnesius savijauta buvo siaubinga. Nesinorėjo keltis iš lovos, o dėl galvos skausmų kartais ir gyventi. Eiti į darbą buvo kančia, nes pykino visada, silpna buvo irgi visada. Miegoti eidavau 21 val. ir kankindavausi pusę nakties valgydama trapučius ir gerdama mineralinį ( baisiai skaudėjo skrandį).

Pradėjau džiaugtis gyvenimų penktą nėštumo mėnesį. Beeet neilgai. Rado infekciją šlapimo pūslėje ir teko gerti vaistus, nuo kurių jaučiausi dar blogiau, nei pirmus mėnesius.

Penktą mėnesį po truputi pradėjo matytis pilvukas. Į paskutinį skambutį mokykloje ėjau su aptempta suknele ir jaučiausi oho kokia padidėjus ir nėščia. Ir niekas nepastebėjo...

Su vyru nusprendėme, kad laikas pradėti pirkti daiktus mūsų mažajai lėlytei. Tiesa dar tada nežinojome,kad laukiames mergytes, todėl viska pirkom neutralių spalvų. Apsipirkome Lenkijoje, nes o ką slėpti – pigiau.

Labai norėjosi kuo greičiau įrengti kambarį, iš dėžės ištrauktį lovytę.Dabar aišku nepirkčiau tiek daiktų. Su kambario įrengimu labai padėjo mano sesė, kartu su vyru klijavo tapetus :D

Pasiteisine pirkiniai:

Lovytė, čiūžinys, patalynė

Vežimas (išsirinkome Mamasandpapas)

Vaikiška kedutė

Miego lizdelis ( pirmą mėnesį dėjom į lovytę, kad būtų jaukiau, dabar irgi naudojam ir mėgstam )

Daaug merliukų ( ypač dabar, kai mėgstam pūstį burbulus ir seilėtis)

Pompytė traukti snargliukus (kai serga sloga kitaip neišsiverčiam)

Pampersai Moony (per tris mėnesius niekada neturėjom jokių paraudimų)

Vaistai nuo diegliukų (Colinox, Colic Calm,o dabar jau Simetigast)

Vitaminas D

Vyšnių kauliukų pagalvėlė

Žirklutės ir šukytės

Bepanthen tepalas

Pripučiamas ratas (kuo anksčiau pradėsit , tuo vaikutis stipresnis bus)

Daaugdaug įdėklų į lemenėlę ( pirmas dienas nesupratau, kam man jų tiek daug reikėjo pirkt :D)


Vasara buvo labai faina. Daug deginomes, skaitėm ir ilsėjomes. Kadangi dirbu mokykloje atostogos prasidėjo birželio pabaigoje ir tęsiasi iki šiol ( na kaip čia pasakius tęsiasi :D)

Valgyt nenorėjau jokių raugintų ar marinuotų agurkėlių, užtad be keptų bulvių negalėjau nė dienos, jau taip skanu buvo, neįmanoma.


Šeštą neštumo mėnesį patekau į ligoninę. Labai skaudėjo šoną, koją ir nežinojau kas su manimi darosi, skaudėjo judėti. Gydytojai įtarė akmenys, bet ačiū Dievui nepasitvirtino. Pasirodo spurga tiesiog užspausdavo man nervus ir dėl to toks skausmas. Paskui dėl jo nesijaudinau. Gulėjau Antakalnio ligoninėje. Šiai esu labai išranki maistui, ponia tokia truputi , ir visada baisėdavausi tomis nuotraukomis su maistų iš ligoninės. Ir žinot kąą? Buvo labai skanu ir nieko ten tokio baisaus. Jei nesitiki kepsnių kaip namie ar kavinėje. Šlapiankos ragavau- nepatiko, bet košės buvo labai skanios. Kotletukai be skonio, bet tikrai viskas valgoma. O dar vakare atnešdavo bandučių ar sausainių. O ir dirbantis personalas jau toookio fainumo.

Gimdyti man buvo paskirta spalio 22 dieną. Paskutinį mėnesį išsipučiau kaip arbūzas, svarstyklės rodė +20 kg ir buvo labai sunku judėti , miegoti kažkodėl patogiau buvo ant dešiniojo šono ( nors kitiems ant kairiojo, išvis skaičiau ,kad negalima ant dešiniojo, bet aš daug ką skaičiau :D )Aktualus klausimas nėščiosioms- strijos. Visos jų bijo kaip velnio. Bijojau ir aš. Na turbūt ne tiek bijojau, kiek nelabai norėjau, kad atsirastu. Ir nea, neatsirado iki šiol. Nei vienos, nei mažūlytės. Ir tikrai čia ne dėl genų, ir tikrai ne dėl aliejuku. Manau ,tiesiog pilvukas labai palaipsniui didėjo ir nebuvo tokio šoko odai, kuri tempėsi irgi palaipsniui.

Labai sunku buvo apsispręsti kur gimdyti Rinkomes tarp Antakalnio ir Santariškių. Nuvažaviom į nėščiųjų kursus  ( beje visoms besilaukiančioms patariu, bus mažiau klausimų nėščiųjų forumuose :D) .Labai patiko nes išaiškino kaip , kas ir kodėl. Pasakė ko reikia su savimi, ko nereikia, kada važiuot gimdyti, padrąsino , aprodė gimdyklas ir palatas.

Spalio 20 dieną buvo paskirtas vizitas pas gydytoją. Kuri kaip ir seselę manęs jau nelaukė ir tikėjosi, kad išsprogau iki tos datos. Beet ne :D Kitą rytą atsibudau su nedidelių skausmų. Pastebėjau, kad pradėjo bėgti kraujas. Gimdyti buvome nusprendę Santariškėse , ten ir nuvykom.

Nieko baisaus sako, atsiverimas tris cm, ateinančia savaitę pagimdysi. Na jau ne pagalvojau, tikrai pagimdysiu šią naktį ir nekitaip, nes pilvas jau lipo ant nosies. Visą dieną jaučiau sąrėmius, bet kadangi kursuose sakė,kad važiuot tik , kai bus kas 3-5 minutės, tai jų ir neskaičiavau, nes buvo tikrai retesni. Atėjo vakaras, lagaminai jau sukrauti stovėjo dvi savaites, pavalgiau koldūnų (nes nu o ką dar valgyti prieš važiuojant gimdyti, tikrai ne salotas :DD) ir supratusi, kad jau čia va rimti dalykai vyksta, sakau vyrui – Važiuojam. Iš tos baimės aš dar nusprendžiau kelis kartus nueiti į dušą. Vyras išgerti kavos. Na ir ką, važiuojam, skausmas didėja ( atrodė tada, kad jau taip skauda, bet neapsigaukit ). Atvažiavom, pradėjo klausyti tonusų ir žiūrėti sąrėmių dažnumą. Atėjus mergaitė ( nežinau gal seselė) sakė, kad oj turbūt paleis namo, nes dar ne. Gydytoja atėjo apie pirmą nakties, apžiūrėjo ir sako 6cm varom į gimdyklą. Na ir nuvarėm ,užsidėjau močiūtišką pižamą ( man kažkodėl dėl tos pižamos visa nėštumą buvo neramu, nes o vdrug netiks :D)

01:18 buvom gimdykloj. Pašokinėjau ant kamuolio. Užėjo rezidentas ir pasakė kažką ,kad gydytoja ateis apie ketvirtą ir paklausė ko laukiames. Na ir viskas, šokinėjau aš iki tos ketvirtos ant to kamuolio. Atėjo gydytoja, nuleido man vandenis ( visiškai neskauda žinokit, nieko nesijaučia, tik šiluma).

Atsiverimas 9 cm. Skausmas toks ,kad norisi žudyti. Kadangi aš tuojtuoj turėjau pagimdyti apie jokias epidūras negalėjau net galvot ( o ir šiaip negalėjau galvot nieko, tik ,kad nebegaliu šito ištverti ). Esu labai pakanti skausmui, bet šitam kažkaip nebuvau pasiruošusi. Jei man kas būtų nupjovęs pirštus abėjoju ar būčiau pajutusi. Vyras visą laiką buvo su manimi, labai padėjo, palaikė, o ir neįsivaizduojų kaip galėjo būtį kitaip.

Niekada nesupratau moterų kurios rašė kaip rėkė gimdydamos, galvojau kam čia rėkti. Ir aš rėkiau taip ,kad girdėjo visas rajonas, norėjau mirti, rėkti ir viską vienų metų. Vyras vis sakė penkios minutės, ir tada nesupratau, kad meluoja.

6 valandą atėjo gydytoja, rezidentas, akušerė ir seselę. Liepė nueiti į tualetą. Grįžusiai pasakė gultis ,nes jau laikas. Kaip tai laikas, sakau, aš dar nenoriu. Ir nebuvo baisu. Nebuvo baisu niekada išvis. Nes nėra kada bijoti. Tau tiesiog skauda ir tiek, plėšo į gabaliukus visą.

06:14 , be ypatingai didelių pastangų (svarbiausia susiimti ir klausyti gydytojos, daugiau niekas nesvarbu) pagimdžiau 53 cm ir 3910g tobulą mergyte. Vyras nukirpęs virkštelę vis kartojo kokia ji nebaisi ( nes buvau prigąsdinus, kad vaikai pabaisiukai gimsta). Ir iš tiesų, jį buvo pati tobuliausia.

Privačios palatos negavom, o gaila, būtų labai pagelbėjęs vyro buvimas šalia naktį. Nes kirpo,plyšo, siuvo, skaudėjo ir buvo sunku atsikelti.

Tokia ta gimdymo istorija. Atrodo baisu, bet iš tikrųjį viskas pasimiršta ir jau va dabar po trijų mėnesių vėl galėčiau.

Į ligoninę patariu sau neimti daug daiktų, svarbiausia dideli paketai , kelnaitės ( nes labailabai prireiks), vaikiukui daug pampersu, palučių. Mano didelis, visko prikrautas lagaminas liko beveik nepaliestas.

Namie atsigavau pakankamai greitai, jau po dviejų savaičių galėjau sedėti. Dieną ir naktį norėjosi būti duše, nes tik ten neskaudėdavo. Dar labai patariu nusipirkti Tantum rosa miltukus. Labai pagelbėjo ir pagreitino gyjimo procesą.

Ir mamos, tikrai, nepirkit milijono rūbelių, nes labai jau tie žirniai greit auga.

Manau svarbiausia nusiteikimas. Nelabai tikėjau, bet VEIKIA. Labai norėjau pagimdyti numatyta data, pagimdyti greitai ( gal tik būtų super, jei ne taip skausmingai) ir labiausiai norėjau maitinti pati. Viskas pavyko puikiai, maitinu iki šiol, nors pirmosiomis savaitėmis reikėjo nemažai pastangų. Svarbiausia nepasiduoti :)

Visoms besilaukančioms linkių nebijoti, nes kad ir koks skausmas, jis taip atsiperka, patikėkit :*

Likes

Comments